2015-08-12 |
Dievas, juokingas šuo, Šunų meilė
Devintą dieną Dievas atsigręžė į savo vaikus ir tarė:
– Jums reikia draugijos.
Taigi Dievas sukūrė šunį.
Dievas sakė:
– Man reikia kažko, kas norėtų keltis, bučiuotis, sisioti ant medžių, miegoti visą dieną ir vėl keltis, duoti dar daugiau bučinių. Tuomet laukti vidurnakčio ir drauge žiūrėti televizorių. Taigi Dievas sukūrė šunį.
Dievas sakė:
– Man reikia kažko, kas norėtų sėdėti, stovėti, tuomet ridentis. Be skundų dėvėti kvailas kepures ir kostiumus, kurių nesupranta. Reikia to, kuris be dvejonių pašoktų į orą, vytųsi uodegą, viską uostytų ir atneštų numestą pagalį, keltų nuotaiką palaižymais. Kuris mylėtų, nepaisant ką tu padarei, nepadarei ar nelaimėjai. Taigi Dievas sukūrė šunį.
Dievas sakė:
– Man reikia to, kuris būtų pakankamai stiprus, kad galėtų tempti roges ar rasti sprogmenis, bet pakankamai švelnus, kad mylėtų kūdikius ir lydėtų akluosius. Kuris galėtų praleisti visą dieną ant sofos, padėtų galvą ant krūtinės, žvelgtų suprantančiomis akimis ir paguostų net ir sudaužytą širdį. Taigi Dievas sukūrė šunį.
– Jis turi būti kantrus ir ištikimas netgi paliktas vienas. Jis turi būti rūpestingas, norėti glamonių, susirangyti, pasinosiuoti, linksminti, žavėti, knarkti, seilėtis, ėsti šiukšles, vaikyti voveres. Turi suvienyti šeimą savo nesavanaudiškumu ir atvira širdimi. Turi loti, lekuoti ir atsakyti energingu uodegos vizginimu, kai draugas pakviečia pasivažinėti automobiliu. Taigi Dievas sukūrė šunį!
